It wasn’t until I was much older that I started to wonder how we could possibly have managed to communicate without a common language.

Tada, į 2008 Keliavau į Rumuniją su viena iš mano pusbroliai. Mes norėjome pamatyti, kur mūsų seneliai ir proseneliai buvo kilę iš. Neither of us spoke a word of Romanian.

Dar, vieną dieną, kai mes buvome Lankymūsi lasi šiaurės rytų Rumunijoje, Aš praleido apie pusvalandį “pokalbis” su Rumunijos žmogus, kuris kalbėjo ne anglų. Kažkaip pavyko bendrauti ir aš sužinojau, kad jis turėjo žmoną ir du vaikus (Jis parodė man savo nuotraukų) and that he now worked as a security guard.

Kitą dieną, o mes buvome meno galerija, Turėjau su vyru pokalbis, kuris nekalbėjo angliškai, bet supratau, kad tam tikru mastu. Jis ne tik kalbėjo Rumunija, jis taip pat kalbėjo jidiš — and it just so happens that Yiddish was my first language and I still understand it if it is spoken slowly.

Taigi jis kalbėjo jidiš kalba, ir aš kalbėjo anglų kalba, ir mes sužinojome, kad jo šeima ir mano buvo kilę iš tos pačios štetlo (miestelis) north of Iasi.

Ši patirtis mane išmokė, kad bendravimas yra kur kas daugiau, nei turintys bendrą kalbą. Būdama atvira naudojant visus mūsų jausmus, mes galime bendrauti ne tik kalba ir tokiu būdu, even a brief encounter can be deeply moving.

- Sara į Powell River, BC