Kai aš buvau bakalauro studijų studentė, gyvena Edmonton, Susidraugavo su linksmas, animacinis matematikos mokslų daktaras, , kuris buvo kilęs iš Venesuelos. Mes turėjome daug įdomus kartu, ir jis dažnai ateina aplankyti arba mes norėtume kalbėtis salėje, kur gyvenome.

Neišvengiamai, kaip mes kalbėjosi, jis būtų imtis žingsnis į mane ir aš, jausmas erdvę, buvo per arti, būtų žengti žingsnį atgal. Jis būtų žingsnis į priekį, ir aš norėčiau žengti žingsnį atgal.

Mes abu frank žmonės, kol galų gale aš paklausiau, kodėl jis nuolat žengia taip arti. Jis atsakė:: nes aš nuolat tolsta, ir atrodė per daug kalbėti. Taigi, mes abu suprato, kad mes kiekvienas turėjo skirtingus lūkesčius asmeninę erdvę.

Po to aš išmokau sąmoningai pasodinti mano kojas į pokalbį (su niekuo) ir leiskite jiems nuspręsti, kaip arti ar toli jie turi stovėti, kad būtų patogu. Laikui bėgant aš išmokau naršyti pokalbius atstumu, kad padaryti mane jaustis nepatogiai,, nors aš vis dar kartais turiu priminti sau, kad būtų išvengta shuffling “Kanados trauktis”.

Tai šiek tiek dalykas, bet eina ilgą kelią kuriant gerus su kitais, ir išvengia lėtą šokį žemyn salėje.

- Tiara Vankuveryje